Reikia tiesiog išbandyti. Kad ir ką kiti žmonės pasakoja apie pirtį Rumšiškėse, žodžiais perteikti jos padovanotus potyrius neįmanoma. Pirmą kartą joje šildęsi prisipažįsta: „tai visai kas kita, nei įsivaizdavau“. Be to, ši nedidelė rąstinė trobelė ant Pravienos upelio kranto kiekvieną užburia skirtingai.
Užbėgant klausimams už akių – tai nei suomiška, nei rusiška pirtis. Ji – tradicinė lietuviška. Kokia gi dar pirtis gali būti senovės lietuvių gyvenimą aukštinančiame Lietuvos liaudies buities muziejuje?
Tiesa, dvaro čia nėra, bent kol kas. Tad kodėl Dvaro pirtis? Greta eksponuojamų etnografinių sodybų stūksojo pamirštas, kaip manoma, dvarui priklausęs pirties pastatas. Lietuviškos pirties bičiulių draugijos iniciatyva jis prikeltas naujam gyvenimui.
Eiliniams valstiečiams tokia dvigalė pirtis būtų buvusi pernelyg prabangi. Viename statinio gale – garinė, kitame – persirengimo ir poilsio kambarys, palėpė – vantoms džiovinti. Garinė, kokia, mėgavosi ponai, turi dviejų kamerų krosnį, joje kaistantys akmenys – uždari. Tokių pirties krosnių Lietuvoje beveik neliko.
Lietuviai tikėjo, kad iš pirties krosnies sklindantis garas pasaulį daro geresnį. „Tebūnie taip“, – šiuos žodžius taria ir Dvaro pirties lankytojai po pirmojo užpylimo ant iki raudonumo įkaitusių akmenų.
