Įdomybės

Šiurpuliukus kelianti proprotėvių higiena

dvaro pirtis2

Pirtis – švaros šventovė. Tomo Bandzos nuotr.

Šiandien dauguma žmonių šiltu vandeniu prausiasi kone kasdien. Atsidūrę toliau nuo civilizacijos, kur nėra nei vonios, nei dušo, dienelę kitą nematę šampūno,  uolūs švaruoliai netveria kailyje. Skrupulingas kasdienis kūno „puoselėjimas“  – naujųjų laikų išmonė. Pasirodo, švaros supratimas gali būti ir kitoks.

 

Situaciją atskleidė anketos          

 

Prieš šimtą ir daugiau metų (tenegrįžta tie laikai!) kai kurie lietuviai vos kelis kartus per metus, tai yra, prieš didžiąsias šventes,  juto ant galvos šilto vandens čiurkšlę. Ir ne pačią švariausią, o jau sykį ar kelis „naudotą“. Tuometiniai higienos ir švaros įpročiai šiais laikais sukeltų pasibaisėjimą. Antai, buvo įprasta plaukus tepti riebalais. Gal kai kas ir šiandien taip daro, bet po tokios riebios procedūros plaukus išplauna. O anuomet vienu šūviu būdavo nušaunami du zuikiai: pirštais pavalgius riebaus maisto, jie būdavo nuvalomi į plaukus . Ir rankos neriebaluotos, ir plaukai patepti…

 

Laimei, dar buvo pirtis. Reikia manyti,  kad ji buvo tikra švaros šventovė. Deja, ne visi pirtis turėjo, ne visi jose maudėsi.

 

Tokį įspūdį sukuria tarpukario veikėjo Vlado Trinkos pateiktos žinios leidinyje „Gimtasai kraštas“.  Gana realistinė kaimiečių kasdienybė aprašoma straipsnyje „Kūno švara Lietuvos kaime“. Tai ne šiaip žurnalisto reportažas, buvo atliktas šioks toks tyrimas.  1938 m. buvo atspausdintos anketos su klausimais apie „Kaimo higieną“ ir talkininkams – mokytojams, raštininkams, ūkininkams, seniūnams, moksleiviams padedant, surinktos žinios daugiau mažiau iš visos Lietuvos. Dauguma anketų atspindi vidutinių ir stambesnių ūkių (8-60 ha) savininkus bei valdytojus. Autoriaus nuomone, anketos gautos žinios šiek tiek paviršutiniškos, todėl apibendrinimai sudėtingi, o išvados – apytikrės.

 

Įpročius diktavo skurdas

 

V.Trinkos teigimu, lietuvių tauta žinoma aukšta savo žemės ūkio kultūra. Tačiau šviesuomenė atskilo nuo tautos kamieno, nutautėjusi bajorija liko savo brolių engėja, lietuviško sodžiaus prispaudėja. Papildomai prie lietuviško kaimo skurdinimo prisidėjo Rusijos caro priespauda. Tad ir tokio žmogaus higiena buvo atitinkamai nukelianti toli į praeitį.

 

Antai žemaičiuose XX a. pr. muilas buvo retai naudojamas, nebent „burnai praustis“. Skalbinius mazgodavo išvirinę juos pelenuose. Kai kur rankoms nuplauti naudodavo „muilažoles“, o „įgedusiems“ delnams ar kojoms nuplauti – smėlį.

 

Mergaitės, norėdamos turėti baltas rankas, plaudavo jas avižiniais raugintais miltais. Tų miltų privirdavo puodą ir užtekdavo metams, bet slėpdavo jį nuo šeimininkų. Tiesa, tarpukariu muilo suvartojimas padidėjo kelis kartus.

 

Prausimosi įpročiai skyrėsi. Antai žemaičiuose, jei prausdavos, tai prausdavos rytą, prieš pusryčius. Daugiau tą dieną nesiprausdavo. Rankas nusimazgodavo prieš kiekvieną valgymą arba tada, kai jos buvo ypatingai nešvarios. Kojas plaudavo retai, dažnai guldavosi neplautomis, nes „patalai nebalti“.

 

Daug kur burną ir rankas prausdavo tame pačiame inde (anksčiau mediniame, vėliau – moliniame), iš kurio ir valgydavo. Tačiau daugelis tam turėjo medinius indus: burnaprausę, praustuvę, rėčkutę, geldelę, vonelę ar šulinaitę. Didelė dalis žemaičių, ypač vyrai, burną prausė ne kasdien, o, pavyzdžiui, vieną kartą per savaitę, tai yra, prieš eidami į bažnyčią ar į svečius. Kitur – kelis kart per savaitę arba kasdien. Kai kur visa šeimyna prausėsi tuo pačiu vandeniu, nepakeisdami jo. Rankšluostis būdavo bendras visai šeimynai, tik dvarininkai naudojo atskirus rankšluosčius.

 

Tarpukariu jau prausiamasi 2-3 kartus per dieną, vanduo būtinai keičiamas. Daugelis prausėsi skardinėse praustuvėse, emaliuotuose skardiniuose dubenyse.

 

Rytų Aukštaitijoje seniau prausdavosi 1-2 kartus per savaitę, dažnai pirtyje. Kai kur prausiantis praustuvę pavaduodavo burna. Iš puodelio prisipila į burną vandens, po to iš jos „lieja“ ant rankų ir prausiasi. Taip darydavo vaikščiodami po aslą-grindis, kad vienoj vietoj nebūtų per daug prilieta, bet kad visur būtų palieta – tada šluojant dulkės nekyla.

 

Į pirtį – be kvietimo

 

V.Trinkos turėtais duomenimis, pirčių daugiau būta Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, o Žemaitijoje, Dzūkijoje, Sūduvoje jų mažiau. Ten, kur pirčių reta, jas kurdavo 2-3 kartus per metus, tai yra, per didžiąsias šventes ir žiemos metu. Tarpukariu pirtys būdavo kūrenamos 2-3 kartus per mėnesį. Ten, kur pirtis turėjo dauguma ūkininkų, naudojo jas šeimos reikmėms. Kai kur artimesni kaimynai naudojosi viena pirtimi, kūreno ją keturis kartus per mėnesį. Sakoma – „Kai iš kaimyno pirties dūmai rūksta – be kvietimo ruoškis pirtin“. Taip Šiaurės Lietuvoje perduodama žinia apie vyksiančią pirtį.

 

Seniau dauguma prausėsi iš bendro šilto vandens kubilo, dažnai vanta šeimynai buvo bendra. Tarpukariu kiekvienas turėjo savo vantą bei po kibirą šalto vandens. Pirtys dažniausiai kūrenamos šeštadieniais, betemstant.

 

Ten, kur pirčių nebūdavo, 2-3 kartus žiemos metu prausdavosi didesnės talpos kubiluose, rėčkose, vasarą – upėse ir ežeruose. Taip pat ir tarpukariu „bepirščiai“ maudėsi kubiluose ar voniose, tik jau dažniau – 1- 3 kartus per mėnesį.

 

Plaukų taukavimas – įprasta

 

Beveik visoje Lietuvoje moterys seniau šukavosi namų darbo šepečiais iš kiaulės šerių. Kartais prie šerių būdavo primaišoma ir arklio uodegos ašutų. Šepečiais daugiausia šukuodavosi moterys, o vyrai turėdavo namų darbo arba pirktines medines šukas. Kai kur šukos buvo varinės ar iš kito metalo. Šepetys ir šukos visur buvo bendros. Galvas mergaitės ir moterys tepdavo sviestu, nesūdytais taukais. Kai kur buvo tepamasi taukais, išvirintais su mėtomis ir sviestu.

 

Seniau valgydavo be šakučių, todėl dažnai pirštai susitaukuodavo. Tuos pirštus nusivalydavo į plaukus – tuo pačiu ir pasitepdavo. Tarpukariu pradėtos naudoti pirktinės šukos, vienos visai šeimai. Jaunimas plaukus pradėjo teptis pirktiniais tepalais.

 

Rankų ir kojų nagai retai kur būdavo kerpami. Juos apkarpydavo, kai nagas įplyšdavo. Kitaip tariant, į nagus nekreipė dėmesio – nuo darbo patys jie nulūždavo arba nudildavo. O jei vis tik nagai kliudydavo, dažnai nagai būdavo tiesiog nukramtomi.

 

Utėlės anais laikais nebuvo naujiena, jas naikindavo įvairiausiais būdais. Vienas iš jų – pirtyje. Ją karštai iškūrendavo, sudžiaudavo drabužius aukštai ant kartelių ir palaikydavo pusvalandį ar valandą ilgiau, kol žmonės pradėdavo į pirtį rinktis. Papildomai užpildavo ir garo. Atėjusieji pirtin žmonės marškinius ten pat ant kartelių pasikabindavo, kad nuo karščio parazitai galą gautų.

 

Kam įdomu sužinoti daugiau anuometinio Lietuvos kaimo buitis detalių, vartykite  1943 m. tautotyros leidinį „Gimtasai kraštas“, kurio redaktorius  P.Bugailiškis.

 

KAI PIRTYS KLESTĖJO, DIRBO PIRČIAI IR PIRTININKĖS

 

Lietuviškos pirties mėgėjų ir profesionalų gretos kasdien gausėja, tradicinės pirties kultūra keliasi iš pirtelės į pirtelę. Vieniems tai pomėgis, kitiems – dar ir veikla, duodanti pelno.  Įdomu tai, kad ir prieš šimtmečius egzistavo pirties specialistai, kuriems savo nugaras patikėdavo net kunigaikščiai. Be vyrų pirtininkų buvo ir pirtininkės moterys, kurios į savo apeigines pirtis vyrų neįsileisdavo.

 

Lietuviškų pirčių tyrinėtojas Stasys Daunys, viename iš savo straipsnių apie pirčkūrius rašo, kad nuo XIII-XIV a. Lietuvoje buvo žinomos verslinės pirtys. Pirčių kūrentojai, priruošėjai, savininkai bei valdytojai buvo vadinami pirčiais. Kai kur jie buvo vadinami pirtilomis. Tiesa, ilgainiui atsirado ir žodis pirtininkas.

 

XIX a. S.Daukantas rašė „pirtinykas, kursai dėl didžiojo kunigaikščio pirtį kūreno“. Tai buvo vienas iš kunigaikščiui artimesnių dvariškių. S.Daunys spėja, kad jis patarnaudavo kunigaikščiui pirtyje, buvo jo patikėtinis, įgijęs tam tikrą kvalifikaciją. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad ir Lenkijos-Lietuvos karaliai Zigmantas Senasis ir Zigmantas Augustas neišvažiuodavo į kelionę be savo asmeninių pirtininkų.

 

Kaip užfiksavo S.Daunys, XVII. a. Vilniaus pirtininkai buvo verslininkai, ėmė iš lankytojų mokestį ir patys mokėjo miestui mokesčius. Pirtis turėjo ir dvarai bei vienuolynai, kuriuose dirbo pirtininkai specialistai. Pirčių istorijos žinovas rado medicinos istorijos tyrinėtojų duomenis, kad XVI a. Vilniuje populiariausi gydytojai buvo pirtininkai. Jei taip pat buvo ir kirpėjai, XVII a. turėję nustatytą pirties simbolį – lygiašonį raudoną kryžių baltame fone.

 

Beje, visa veikla, pradedant krosnies užkūrimu ir baigiant atsakomybe už pirties baigtį vadinosi pirties kūrenimu. Pirtininkais taip pat vadinti tie, kurie dažnai ėjo į pirtį, mėgo joje pertis. XX a. pirmoje pusėje, kaip teigia S.Daunys, jau baigiant nykti seniesiems pirčių papročiams bei senųjų tikėjimų liekanoms, liaudyje mėgstantieji pirtį dar buvo vadinami pirtininkais.

 

Pirties krosnies užkūrimui buvo suteikiama maginė reikšmė, nuo to priklausė vis pėrimosi sėkmė. Pirties pėrimas, pasak S.Daunio, buvo dorovinis aktas, apeiga, teigianti praeities žmonių išpažintas tiesas, o pirtininkas – bendruomenės įgaliotinis prižiūrėti šio akto vykdymą.

 

Mokslininkas teigė, kad pirtį kūrenančiojo statusas istorijos bėgyje vyrų ir moterų atžvilgiu  nebuvo vienodas ir pastovus. Tačiau šalia pirtininko vyro per visą istorinį laikotarpį buvo žinomas ir pirtininkės moters vaidmuo, jis turėjo specifinių bruožų. Europos kraštuose iki viduramžių vidurio pirtininkės buvo moterys, tik vėliau jas pakeitė vyrai. Manoma, kad analogiškas reiškinys buvo ir Lietuvoje.

pirtis dvaro 2

Moterys paprastai eidavo į pirtį nusipėrus vyrams, kai temperatūra būdavo žemesnė. Kai pirtis buvo kūrenama specialiai moterims, vyrai į šią pirtį visai neidavo. Mergaičių iniciacijos, santuokos, gimdymo, gydymosi momentai turėjo psichosomatinį atspalvį, šalia pirties technologijos pažinimo buvo susidariusi moterų papročių sistema. Moterys pirtyje praktikavo sudėtingas paprotines apeigas, o vyrai jų beveik nesukūrė.

 

Mokėjimas pirtį iškūrenti bei paruošti pėrimuisi praeityje buvo vienas iš moters privalumų. Mergaitės, iki ištekant, tam netgi buvo ruošiamos. Užkurti pirties krosnį reikėjo su iš namų židinio atnešta ugnimi. Jei mergaitė tai mokėjo atlikti, tai buvo vienas iš požymių, kad ji jau paruošta santuokai. Atėjusi į vyro namus, jauna mergina be kita ko turėjo ir pirtį kūrenti, vandens prinešti.  Tai nebuvo lengvas darbas, todėl jis siejamas su marčių, našlaičių ir podukrų dalia.

 

Pirties kūrentoja moteris save įamžino mitiniame laumės įvaizdyje. Deivė Laima laikoma vyriausiąja pirtininke. Pasak S.Daunio, šie vaizdiniai yra susiformavę pirmykštės bendruomenės laikais, kada akmenimis įšildyta patalpa moterims, ypač gimdyvėms, buvo gyvybiškai svarbi. Moterų pirties svarba kai kur išliko iki XX a. pirmos pusės. Moterys pirtininkės taip pat buvo tarpininkės tarp gyvųjų, mirusiųjų ir vėlių pasaulio. Visais laikais pirtyje moterims vadovaudavo viena iš vyresniųjų moterų. XX a. moterys pirtį kūreno tada, kai nebuvo vyrų arba jie neturėjo tam laiko. Ilgainiui nebuvo kreipiamas dėmesys, kas iškūreno pirtį – vyras ar moteris.

 

Apie Stasį Daunį (1922-2011):

Tai Lietuvos etnografas, muziejininkas, poetas, kurį laiką dirbęs Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Jis rinko kraštotyrinę medžiagą apie pirtis, parašė daug mokslinių straipsnių. 1982 m. išėjęs į pensiją, jis visuomenininiais pagrindais toliau tyrinėjo pirtis. 2003 m. Liaudies buities muziejaus iniciatyva buvo išleista jo pirmoji knyga skirta pirties papročiams –„Pirtis kaimo kultūroje“.

 

Parengė Dvaro pirtis. Platinant šią informaciją, privaloma nurodyti informacijos šaltinį!

pirtis dvaro 1

Nuotrauka iš S.Daunio archyvų