Dvaro pirtis 55

Skaitiniai

Rodos, neįmanoma aprašyti to, kas vyksta pirtyje – privalu pajusti. Tačiau mūsų klasikas Petras Cvirka novelėje „Devintas prakaitas“ (1938 m.) taip genialiai suraitė žodžius, kad skaitydamas imi gūžtis nuo garo, laižydamas lūpas junti karstelėjusį beržo lapų skonį, nugara ima sruventi prakaito upeliai. Jei šią akimirką nesate pirtyje, gardžiuokitės ja štai tokia forma!

Devintas prakaitas

Karštas, kvapą užimąs garas tirštu, pilku debesiu stovėjo pirtyje. Buvo girdėti dūsavimas, stenėjimas, šluotų čaižėjimas, indų bildesys ir saldaus pasitenkinimo balsai:
– A, ta-ta-ta!
– O tiu-tiu-tiu!
– O, vo-vo! Gerai, ai gerai.. Kad tave šimts, kaip gerai! Nugarą, nugarą daugiau!
– Va, šitaip, Šitaip! O-po-po! Ai, sustok, palauk! Netrink, čia šunvotė! Sakau, netrink!
Nedidelė, sienoje įtvirtinta lempa apšvietė keliolika stovinčių, vienas kitą užgulusių, brūžinančių, muiluojančių, šluotomis besivanojančių nuogalių. Asloje srovėmis tekšleno drumzlinas vanduo ir kažkur, radęs laisvą angą, klegėjo upe.
– Na, vyručiai, nuo šunvočių ir sasų, ant penktojo prakaito! – atsiliepė žemas, šveplas senis ir, pribėgęs su milžtuve prie akmenų krūvos šiūstelėjo.
Garas su trenksmu iššovė ir balta, kaitria liepsna pasiskleidė pirtyje, valandėlei užtemdydamas daiktus ir žmones. Stovintieji atsitūpė tupintieji dar labiau pasilenkė, gulintieji nusirito nuo aukštutinių suolų. Jų vietas užėmė stiprųjį garą mėgstantieji, pasidėję po burna kvapui atgauti liepinėles arba dubenius su šaltu, gaivinančiu vandeniu.
– Po velnių. Čia ne tik šunvotes, ir žarnas gali suvirinti! – riktelėjo neišlaikęs, su milžtuve ir šluotomis bildėdamas žemyn.
Į jo žodžius atsakė skanus atkakliųjų karščio garbintojų juokas.
Laiks nuo laiko girgždėdamos atsiverdavo pirties durys, ir pro jas, su šalta oro srove, įsmukdavo naujai atėjęs.
– Ar bus dar vietos? – paklausdavo, grabinėdamasis pasieniais, neapsipratęs prie menkos šviesos.
– Kaip nors susitarpuosim! – atsakydavo.
Tas pats liesas, susisukęs lyg šaknis, senis vėl prabėgo pro lempą su sklidinu indu ir džiugiu balsu pranešė:
– Na, vyručiai, baravykai ir kelmučiai! Nuo ramatizmo, ant sestojo prakaito – opa!
Vėl iššovė garas, sakytum iš parako statinės, plikinančiais liežuviais grybštelėjęs visus tuos, kurie nespėjo laiku nušoko nuo suolų.
Garus padavinėjo tėvukas Budzikas, paprastai juos skaičiuojąs iki devynių ir kiekvienam skirdamas tam tikrą reikšmę, pagal karščio laipsnį. Taip pirmasis garas arba prakaitas vadinosi “prūsokų šaldymu”, antrasis – “blusų naikinimu” arba blusmyriu, trečiasis – “nuo spaugų ir spaugelių”, toliau ėjo nuo visokių vočių ir reumatizmo, o kuomet tėvukas paskelbė devintą, patį stipriausią prakaitą, ir suvertė du kibirus vandens ne iš šono, bet ant visų likusių, dar neataušusių krosnies akmenų, tai buvo, “kad dūšias kentančias atsimintumėm”.
Po septinto ir aštunto dar vis buvo smarkuolių, kurie, nors ir braškėdami, stengėsi su tėvuku palubės suole laikytis draugystės, tačiau jam nulipus paduoti “už dūšias”, kas gyvas, keikdamies ir prunkšdami rangėsi į prieangį. Net seniai ir tie išgulė ties slenksčiu, lyg marui pasiautus, laukdami, kol praeis pragariškas tvaikas. Tik vienas Budzikas, atkaklus ir kauluotas senis, jau daug metų laikąsis šių devynių laipsnių tvarkos, tikras pirties diktatorius, palypėjęs aukščiau visų, daužėsi beržine ir, lyg tyčiodamasis, skardėjo:
– Aciū Dievui, silumėlė kaip per sventą Miką: griebia kur tik plika… E-te-te!
– Pratinkis, pratinkis, Budzikai, – atsiliepė senio balsas iš apačios, – ne taip baisu bus ir pas Liucipierių. Juk tau vieta kaži ar tik nė iš anksto tenais pritaisyta? Gal jau po katilu ir ąžuolinių prikrauta?
– Naje, – pritarė kitas, kurio visai nebuvo matyt pro garą, – pinigus šiūpėle žarstai, visi žinom. Iš kur tu juos, kad ne iš nelabojo gauni? Bene tuščiom, – dūšelę, musėt, jam užrašei. Yra vis tiek tarp jūsų koks dokuments…
Pirty nusikvatojo daug balsų, dusliai, lyg statinėj.
Tėvukas Budzikas, kuriam patiko, kad jį piešė turtingą ir regimai pavydėdami erzino, vanodamasis linksmai atsikirto:
– Baikis, vyručiai! Kad šiais laikais ir iš tų dūšių menka nauda. Visi siūlo, visi kiša, atpigo kaip lepsės, kad ir velniam nėr kur dėt. Jau kadai aš savo pardaviau, tik šimts žino, ar per menka, ar neriebi, neateina atsiimt, ir gana.
Vėl visi nusikvatojo.
Tėvukas Budzikas kaime turėjo šykštaus, kieto, be galo pinigą mėgstančio, tačiau ir linksmo žmogaus vardą. Vienas anekdotiškas įvykis jo šykštumą padarė garsų parapijoje. Kažkuomet jo bernas, šienaudamas pievoje, užmynė ant numesto dalgio ir nuo pirštų iki kulnies perrėžė kojos padą. Prie nualpusio ir kruvino berno prišokęs šeimininkas, riktelėjo:
– Dėkok Dievui, kad dar basas… Kitaip, vaikine, būtum man naginę supiaustęs!
Tėvuko pasaulis sukosi tik apie suktus uždarbius ir mažas šelmystes, kuriomis jis metai iš metų papildydavo savo dėžę sidabriniais.
Šeimoje Budzikas viešpatavo tvirta ir gobšia ranka, kartais dėl numesto trupinio, netyčia išberto grūdo sukeldamas negreit užgesinamų pykčių ugnį, nuo kurių daugiausia kentėjo jo žmona, kantri ir šventa moteris. Grįžus santaikai, pyktį ir suktumą tame kaimietyje išstumdavo retas dosnumas. Jei jis būdavo gerai pardavęs nesveiką gyvulį, įkišęs pirkliui skylėtą kailį, į pačios delną įsprausdavo dešimt judošiukų. Taip Budzikas vadino pinigus.
Ši dovana būdavo palydima keistomis ceremonijomis: išklojęs pinigą šviesoje, jis ieškodavo Judo kraujo. Pasak jo, viename iš trisdešimties grašių išliko Judo kraujo lašas. Nuo to laiko grašis amžinai keliaująs, pavirsdamas čia doleriu, ten rubliu, litu. Kam tas pinigas pakliūva, virsta turčiumi iš turčių.
Išmislas baigdavosi tuo, jog po kelių valandų tėvukas kreipdavosi į pačią:
– Onut, ar nepaskolintum savo judosiukų? Taip prireiko, taip prireiko man..

***

Pirtis ūžė. Garui apsilpus, vyrai laisvai išsikėtojo suoluose. Kas pasimerkęs šutino kojas, kas susiradęs peilį piaustėsi nagus, kiti trinkosi galvas, tepėsi mostimis votis, paraugas. Kvepėjo sugruzdusiais beržo lapais ir žaliuoju muilu.
Tėvukas Budzikas gulėjo vienų vienas savo lentynoje. Jis buvo pratęs po devintojo prakaito kiek ilgiau pailsėti, kol susivaikščios kraujas, o kartais valandėlę ir pasnausti.
Pamažu pirtyje ėmė retėti. Senis pro miegą girdėjo, kai kažkas, neradęs apatinių kelnių, suminėjo jo vardą, dar kitas klausinėjosi lazdos. Netrukus balsai aptilo, durys liovėsi girgždėjusios, ir čia pat, sienos plyšy, užgrajino svirplys.
– Juzuk! – staiga, pakėlęs galvą, riktelėjo senis.
– Aš čia! – atsakė.
– Neišeik, tu man patrin… – ir tėvukas, nebaigęs sakyti paskutiniojo žodžio, vėl skaniai ir garsiai užknarkė.
Budziką trindavo visuomet jo bernas, gerai žinąs, kur galima paspausti, kur neliesti. Švelniai ir smagiai trindavo, lyg glostyte glostydavo, ir tėvukas vėl be jausmų nuleipdavo, sakytum kasomas meitelis.
Mažumą patysojęs, senis atsikėlė ir, pamatęs išgiedriejusios nuo garo pirties kampe vienose putose pasinėrusį berną, mieguistu balsu jam tarė:
– Na, mesk terliojęsis ir eik čia!
Atsigulęs žemutiniame suole, padėjęs po galva rankas, šeimininkas ėmė laukti. Jis girdėjo, kai bernas, prisipylęs vandens ir išmuilinęs šiurkštų kanapių skudurą, švelniai jam perbraukė nugarą, lyg drungnu vėju pūstelėjo. Iš pradžių bernas tartum patyrinėjo, ar viskas gerai, ir rumštelėjo nuo sprando iki kulnų, plačiai, abiejomis rankomis.
– Lengviau, kad tu ištintum! – sugargė tėvukas, pajutęs skausmą, – Žiūrėk ką darąs!
Ir nespėjo jis taip pasakyti, kai bernas dar smarkiau, lyg tarka, pervarė visą kūną ten ir atgal su nepaprastu greičiu. Seniui akyse pažaliavo, – toks nežmoniškas skausmas nusmelkė iki pat sąnarių. Atgavęs žadą, jis pasispardė ir, netverdamas pykčiu, sužviegė:
– Galgone prakeiktas! Aš tau kai parodysiu juokus per marmūzę, tai žinosi… Šimts tave velnių!
Tuo pačiu metu stiprios šaltos rankos apkabino Budziko kaklą, ir prisilenkęs prie jo ausies, storu, visai ne berno balsu sukriokė:
– Kol kas viee-e-nas! Greit bus šii-i-mtas!
Iš kalbančio burnos išėjo aitrus, troškinantis sieros kvapas. Tėvukas, norėjęs dar paleist eilę keiksmų, nuščiuvo ataušęs ir, žvilgtelėjęs šonan, pamatė kojas su dvigubomis karvės kanopomis, tankiai sužėlusias juodu, ilgu plauku.
– Ju-zuk! – norėjo pašaukti senis, bet ir žodžiai gerklėj užspringo. Atsipeikėjęs bandė persižegnoti, tačiau karviakojis jau sėdėjo raitas ant jo ir taip slėgė, jog nebuvo galima ne tik rankos, bet ir piršto pajudinti. Sukaupęs visas jėgas, tėvukas vos vos išstenėjo:
– Kas tu?!
– Tavo kviestas!
– Ko tau reik iš manęs? – graudžiai paklausė, visas tirtėdamas.
– Ką juokais pažadėjai! – atsakė, šiurkščiu, plaukuotu delnu grabinėdamas aplink kaklą.
Budzikas kryptelėjo akimis į kitą šoną ir pamatė visą miškė tokių plaukuotų būtybių, Per tamsą buvo sunku įžiūrėti, tačiau jų galėjo būti ne mažiau kaip šimtas. Netilpdamos ankštoje pirtyje, vienos jų, it kumpiai, tinteliavo nagais pasikorusios prie langų, kitos šušėjo sugulusios viena ant kitos ir šaipėsi, rodydamos kreivus, retus dantis.
– Enci, cvenci, drenci! – suriko tasai pirmasis, laikąs tėvuką, atskaites eilėje ir parodė pirštu į stambų kreivalūpį, su vienu ilgesniu ragu. Kreivalūpis bematant prišoko, vizgindamas uodega, ir taip patraukė per Budziko nugarą, kad jam net į pakaušį akys iššoko ir iš skausmo viduriai apsivertė. Antrajam, liesam, tačiau kietam velniukui savo darbą atlikus, ėjo trečias, paskum ketvirtas, ir juo tolyn, juo smagyn jie senį šveitė.
Po dešimto ypo tėvukas pajuto, kad ties nugarkauliu trūko jo oda, o po penkiolikto – ties pečiais išlindo šlunkas. Su dvidešimtuoju jis apmirė. Susyk jo viduriuos kažkas dunkstelėjo, atitrūko ir kietu grumulu pasirito gerklės pusėn. Jis suprato, kad tai vėlė. Ir tikrai, lyg kartus riaugulys pro burną išsmuko kažkas baltas permatomas, nedidesnis už kepurę, panašus į pūslę.
Vienas raguotasis ją sugriebė ir suspaudė saujoje. Vėlė gailiai aiktelėjo.
– Jau turim, jau turim! – suriko daugelis balsų, ir pakilo toks cypimas, kikenimas, dundėjimas, jog atrodė – visas pragaras atgijo. Liesi ir stori, ilgi ir žemi, kudloti ir beuodegiai susikibę šoko ratu aplink vėlę, bent kartą kiekvienas iš eilės grybštelėdamas ją nagais.
– Greit dvylikta, greit dvylikta! – pranešė balsas, ir visa govėda strimgalviais puolė prie sienos atkvapų, ties kuriais jie tirpo, liesėjo ir, virtę ilgomis, laibomis dešromis, šovė laukan.
Vienas jų, prabėgdamas, nusitvėrė tėvuko kūną ir kaip skarmalą pasispraudė po pažastimi.
– Ar šitą imt? – paklausė jis?
– Kam mums reik skylėto kailio! – suriko antras ir pirmasis, iškėlęs iki palubės, sviedė tėvuką pirties aslon.
Žlegtelėjo Budzikas, kaip pupų maišas, ir praplėšė akis. Prie jo atsiklaupęs, muiluota galva, stovėjo bernas ir išsigandęs grabaliojo aplink.
– Dėde, nukritai… Užsimiegojai ir nukritai… Dėdele, ar smarkiai susitrenkei?
Šeimininkas prasižiojo, pavilgė liežuviu lūpas, sustenėjo ir nieko neatsakė.
– Dėde, dėdele, – judino jį bernas.
Po valandėlės, įspėti berno, subėgo į pirtį žmonės. Žado tėvukas vis neatgavo, nors ir rodė pastangas kalbėti.
Visi stebėjosi, pamatę keliose vietose taip nušutintą senio nugarą, lyg ją būtų kas lupte lupęs.

*****
Petro Cvirkos novelių rinkinys „Kasdienės istorijos“, išleistas 1938 m. „Kasdienių istorijų“ rinkinys yra laimėjęs „Sakalo“ leidyklos premiją ir yra viena geriausių P.Cvirkos knygų.